Ši skraistė turėjo būti jau beveik baigta — minkšta, šilta ir jauki, tokia, kokią įsivaizdavau pačioje pradžioje. Rankose jau jaučiau jos lengvumą, o mintyse kūriau, kaip gražiai ji kris ant pečių vėsesniais vakarais.
Tačiau siūlų kiekis pakoregavo visus užbaigimo planus... ✂️
Netikėtas posūkis kūrybos kelyje
Pasirodo, pasirinkus mažesnio dydžio vąšelį ir vieno užmetimo stulpelio raštą skraistę nunėriau tankesnę nei planavau, o siūlai sparčiai ėjo į pabaigą.
Akivaizdu — taip, kaip norėjau ją užbaigti, siūlų paprasčiausiai neužteks.
Ir čia atsiranda tas kūrybos etapas, kurio dažnai nematome gražiose socialinių tinklų nuotraukose: teks viską ardyti.
Kodėl kartais verta pradėti iš naujo?
Ardyti ne todėl, kad nepavyko.
Ardyti todėl, kad rūpi kokybė.
Ardyti, nes noriu, kad kūrinys būtų toks, koks gimė širdyje.
Kartais, kad pasiektume norimą rezultatą, reikia turėti drąsos paleisti pusę jau nuveikto darbo ir pradėti iš naujo.
Šįkart nersiu didesniu nr. 4 vąšeliu ir stulpeliais su dviem užmerimais, kad skraistė būtų lengvesnė, puresnė, o siūlų užtektų viskam, ką suplanavau.
Kūryba kaip gyvenimo veidrodis
Nors širdyje truputį liūdna, kad reikia grįžti į pradžią, jaučiu ir didelį dėkingumą: kiekvienas kartas, kai darome kažką iš naujo, yra nauja pamoka ir nauja galimybė sukurti dar gražiau.
Kūryba — kaip gyvenimas.
Ne visada kelias tiesus, bet kiekvienas posūkis gali atvesti į dar gražesnį rezultatą nei planavome.
Pabaigai...
O kaip tavo diena šiandien?
Ar teko kažką paleisti ir pradėti iš naujo? ✨
Pasidalink savo patirtimi komentaruose — labai įdomu, kaip kūryba arba gyvenimo netikėtumai tave moko kantrybės!
